XIV a. Šiaurės Italijoje, vėliau Florencijoje susiklostė nauja muzikos kūrybos ir muzikos teorijos kryptis – trečentas. Koncertinėje programoje Amor mi fa cantar (liet. „meilė verčia mane dainuoti”) atskleidžiama ne tik spalvinga pasaulietinė šio laikotarpio muzika, bet ir visais amžiais aktuali ir kūrėjus jaudinanti meilės tema. Pristatomos vokalinės kompozicijos iš Rossi kodekso (XIV a. pirmoji pusė), taip pat Italijoje aktyvaus flandrų kompozitoriaus Johannes’o Ciconia’os (1370/1375–1412) polifoniniai kūriniai, kontrastuojantys su monofonine instrumentine istanpitte muzikine forma (Londono kodeksas, apie 1400 m.). „Ensemble quidni“ (liet. „kodėl gi ne?“) ištikimai seka savo pasirinktą pavadinimą ir atliekamose programose kūrinius interpretuoja laisvai ir smalsiai, tuo pačiu demonstruodamas nepriekaištingą istoriškai informuoto atlikimo išmanymą. Ansamblio repertuaras itin platus: nuo Viduramžių menestrelių dainų iki Baroko kamerinės muzikos.